sušemetis

sùšemetis (plg. šiušemetis) sm. sing. (1), sušẽmetis (1), sušemetỹs (3^4b) 1. šiukšlės: Sušluoj iš patvorių sùšemetį, maž svečių atvažiuos Ml. 2. col. menk. paaugliai, vaikėzai: Susrinko visas kaimo sušemetỹs Rod. Vaikai, susgrūdot čia kai sušẽmetis Knv.